„Aš jau laikiau rankoje telefoną, kad užregistruočiau jį paskutinei injekcijai… Net nesuvokiau, kad ruošiuosi nužudyti paskutinį mūsų šeimos laimės liudininką.“ 💔
Po mamos laidotuvių mano galvoje šmėstelėjo baisi mintis. Žvelgiau į Barkasą, jos senstantį, pražilusį taksą, ir mąsčiau: „Galbūt būtų gailestingiau jį užmigdyti?“
Barkasui – penkiolika. Jis beveik nieko negirdi, mato tik šešėlius, o jo kojos dreba. Mamos butas vis dar kvepėjo levandomis ir mėtų arbata, o Barkasas ten gulėjo kaip paskutinis, dylantis mamos gyvenimo siūlas.
Aš nebuvau žiaurus. Tiesiog esu „užimtas“ žmogus. Gyvenu Vilniaus centre, ketvirtame aukšte be lifto, o namuose karaliauja katinas-diktatorius. Kam versti seną šunį kankintis?
Bet tada atidariau apatinį naktinio stalelio stalčių…
Ten radau seną voką. Pirmojoje nuotraukoje – mano tėtis, sveikas ir besišypsantis, laikantis mažą nulėpausį šuniuką. Kitoje pusėje mamos ranka parašyta: „Barkasas. Petro dovana. 2011 m.“
Vėliau nuotraukos keitėsi: tėtis moko Barkasą duoti leteną, jie kartu žiūri televizorių… o galiausiai tėtis, jau išsekęs nuo ligos, sėdi fotelyje, o šuo stipriai prisiglaudęs prie jo kojos.
Tai smogė man tarsi fizinis smūgis. Aš buvau pasinėręs į savo skyrybas, paskolas ir karjerą, galvodamas, kad mama tiesiog „laikosi“.
Kaimynė Birutė, pamačiusi mane laiptinėje, paklausė: — Ar pasiimsi Barkasą? — Nežinau… jis toks senas, — nusukau akis.
Birutė pažiūrėjo į mane su giliu liūdesiu: — Kai tavo tėtis mirė, tavo mama mėnesių mėnesiais niekur neišeidavo. Bet vakarais aš girdėdavau ją kalbant. Ji pasakodavo Barkasui, kaip tėtis juokdavosi, kaip slėpdavo šokoladą kišenėse… Ji sakydavo: „Barkasas yra vienintelis, kuris prisimena jį gyvą. Ne tą ligoninėje, o tikrąjį Petrą“.
Mano gerklę suspaudė gniaužtas. Grįžau į butą ir pirmą kartą pamačiau ne „problemą“, o paskutinį mūsų istorijos saugotoją.
Atsisėdau šalia. „Ar tu prisimeni tėtį?“ – sušnabždėjau. Šuo lėtai prišliaužė ir padėjo smakrą man ant kelio. Tiksliai taip, kaip darydavo tėvui.
Tą naktį aš daugiau nepakavau dėžių. Mes sėdėjome kartu ir aš jam pasakojau apie tėčio raudonas šlepetes… Ištarus vardą „Petras“, jis tyliai sucypė. Supratau: mama jį laikė ne iš silpnumo, o iš begalinės meilės.
„Važiuojam namo“, — pasakiau jam ryte.
Mano katinas šnypštė tris dienas, o ketvirtąją – susirangė šalia senojo Barkaso prie radiatoriaus.
Veterinaras sako, kad mums liko mėnuo, gal du. Bet aš nebegalvoju apie mirtį. Aš galvoju apie tai, kiek naktų dar galiu suteikti jam ramybės. Kas vakarą rodau jam senas nuotraukas. Jis padeda leteną man ant rankos, tarsi sakydamas: „Aš žinau. Aš prisimenu“.
Ir kol jis prisimena – tėtis ir mama vis dar yra čia, su manimi. 🐾🤍
