„Pakelkite rankas tie, kurių nagai, antakiai ir blakstienos vis dar natūralūs. Na ką, ar daug mūsų tokių liko?“
Šie žodžiai vakar nuskambėjo sausakimšoje kavinėje, kai viena moteris, garsiai nusijuokusi, žvilgtelėjo į savo drauges. Stojo nejauki tyla. Pakilo tik viena ranka. Mano.
Ir tą akimirką aš pasijutau ne „atsilikusi“, o lyg paskutinis egzempliorius nykstančių rūšių sąraše.
Grožio standartų kalėjimas
Mes gyvename eroje, kurioje „natūralumas“ tapo prabangos preke arba… tinginystės ženklu. Mes pripratome prie tobulų linijų, priklijuotų žvilgsnių ir spalvų, kurios nenuplaunamos mėnesiais. Mes tapome panašios viena į kitą kaip lėlės nuo konvejerio:
-
Antakiai – nubraižyti pagal liniuotę.
-
Nagai – nepalaužiami, bet svetimi.
-
Blakstienos – tokios tankios, kad uždengia tikrąjį akių spindesį.
Kur dingo tikrumas?
Aš žiūrėjau į savo „nuogus“ nagus. Jie nėra tobuli. Mano antakiai neturi tos idealios arkos, o blakstienos nemosuoja kaip drugelio sparnai. Bet kiekvieną rytą prausdamasi veidą aš matau save. Ne meistro darbą, ne filtrą, o save.
Matau tas mažas raukšleles aplink akis, kurios atsirado nuo juoko. Matau savo tikrąjį veidą, kurio nereikia „nuimti“ vakare kartu su makiažu.
„Mes tiek daug investuojame į tai, kaip mus mato kiti, kad pamirštame, kaip jaučiamės pačios su savimi.“
Ar dar liko mūsų?
Šis įrašas nėra apie tai, kad grožio procedūros yra blogis. Tikrai ne! Kiekviena moteris turi teisę rinktis tai, kas jai suteikia pasitikėjimo.
Bet šis įrašas yra apie baimę būti paprastai. Apie baimę pasirodyti be „šarvų“. Mes taip pripratome prie dirbtinio tobulumo, kad tikras žmogus mums pradėjo atrodyti „per prastas“.
Na ką, ar daug mūsų tokių liko? Tų, kurios nebijo savo natūralių spalvų? Tų, kurios vis dar leidžia sau būti netobuloms šiame nublizgintame pasaulyje?
Jei tavo ranka taip pat pakilo – nusišypsok sau veidrodyje. Tu esi unikali. Tu esi tikra. Ir tai yra tavo didžiausia galia. 🌿✨
