Po trejų metų skyrybų su vyru, kuris mane paliko dėl mokyklos draugės, susitikome degalinėje, ir aš negalėjau sustabdyti šypsenos.
Mano vyras mane paliko dėl mano geriausios draugės po persileidimo. Po trijų metų juos sutikau degalinėje ir tiesiog negalėjau nustoti šypsotis…
Kai jis pradėjo tolti, pasikvietau pagalbos iš savo artimiausios draugės. Ji sakė, kad perdedu. Pasirodo, ne. Bet po trejų metų likimas leido man pamatyti jų išdavystės pasekmes. Visada galvojau, kad išdavystė nutinka kitiems apie ją skaitai tragiškose interneto istorijose ar girdi šeimos susirinkimuose. Bet ne man. Tikrai ne mums.
Penkerius metus Lukas ir aš kūrėme bendrą gyvenimą. Jis nebuvo turtingas, bet tai buvo mūsų pasaulis vakarai su filmais ant sofos, sekmadienio pusryčiai kavinėse, juokai, kuriuos suprastume tik mes. Ir visą tą laiką šalia buvo Giedrė mano geriausia draugė nuo pat mokyklos laikų, mano sesė, nors ir ne kraujo. Ji dalyvavo visuose svarbiuose įvykiuose, netgi mano vestuvėse, stovėjo šalia kaip pamergė, spausdavo mano rankas ir verkė iš džiaugsmo.
Kai pastojau, manyjau, kad tai dar vienas tobulo gyvenimo žingsnis. Bet tada Lukas pasikeitė. Pradžioje smulkmenos ilgiau likdavo darbe, jo šypsena nebepasiekdavo akių. Tada viskas pablogėjo. Jis beveik nustojo žiūrėti į mane. Pokalbiai virto šaltu monospektakliu. Naktimis apsigręždavo nugarą, lyg aš nebūčiau netgi čia. Nesupratau, kas vyksta. Buvau išsekusi, bandydama nėštumo metu sutvarkyti tai, kas tarp mūsų griuvo. Todėl kreipiausi į Giedrę.
Nežinau, kas vyksta, kūrčiavau į telefoną tamsioje miegamajame, kol Lukas ramiai snorejo šalia. Jaučiuosi lyg jis jau būtų išėjęs.
Simona, perdedi, švelniai tarė ji. Jis tave myli. Tiesiog įstrigo darbe.
Norėjau jai patikėti.
Bet nuolatinis įtempimas nemigos naktys, nerimas, vienatvė, nors ir buvau ištekėjusi mane griaudė. Ir tada vieną rytą atsibudau su dykinančiu pilvo skausmu. Vakare jau gulėjau ligoninėje ir stebėjau, kaip gydytojo lūpos juda, bet negirdėjau nei žodžio. Nėra širdies plakimo. Nėra kūdikio.
Sako, kad sielvartas ateina bangomis. Mano sielvartas nukrito kaip uola. Persileidimas sugniuždė, bet Lukas? Jis jau buvo prarastas. Jis sėdėjo ligoninės kėdėje, šaltas, tylus, nepaėmė už rankos, neištarė nė žodžio paguodos. Tiesiog laukė, kaip žmogus autobuso stotelėje, o ne kentėjo dėl prarasto vaiko.
Po mėnesio jis pagaliau ištarė žodžius, kuriuos, manau, kartojo savaitėmis:
Aš nebėrau laimingas, Simona.
Ir viskas. Jokių paaiškinimų. Jokių emocijų. Tik tušti žodžiai.
Diena, kai Lukas išėjo, nebuvo nei pykčio, nei verksmo. Tik ledinė tyla.
Nebesu laimingas, Simona.
Aš užsidegau žibintus sėdėdama prieš jį virtuvėje. Jo žodžiai kaip akmuo užgulė krūtinę.
Ką? mano balsas drebėjo.
Jis atsiduso, trindamas kaktą, lyg aš būčiau problema.
Tiesiog jau nieko nejaučiu. Jau seniai.
Seniai.
Aš nuryjau ašarą.
Nuo tada, kai praradome vaiką?
Jo žandikaulis įsitempė.
Ne tame esmė.
Melas buvo beveik juokingas.
Žiūrėjau į jį, ieškodama bent menkiausios emocijos atgailos, kaltės. Bet jis tiesiog žiūrėjo į grindis.
Tai viskas? Penkeri metai, ir tu tiesiog išeini? mano kumščiai suspaudėsi po stalu.
Jis vėl atsiduso, šįkart erzindamas.
Nenoriu ginčytis, Simona.
Aš nervingai nusijuokiau tokiu juoku, kuris išlenda, kai esi ant krašto.
O, tu nenori ginčytis? Keista, nes aš neturėjau pasirinkimo.
Jis atsistojo, paėmė raktus. Dar nespėjau atsakyti, jis jau trinktelėjo durimis.
Giedrė, mano geriausia draugė, netrukus išnyko. Ji buvo mano atrama. O paskui tiesiog dingo. Neatsakė į skambučius. Pamiršo žinutes. O vėliau užblokavo mane visur.
Nieko nesupratau, kol nesupratau.
Mama sužinojo pirma. Vieną vakarą paskambino, jos balsas buvo įtemptas.
Simona, mieloji pažiūrėk į tai.
Ji atsiuntė nuorodą į Giedrės Instagramą.
Ir štai jie.
Lukas ir Giedrė. Glėbyje paplūdimyje, besijuokiantys, lyg mylėtųsi jau amžius. Slinkau toliau, rankos drebėjo. Nuotrauka po nuotraukos, savaitė po savaitės. Brangūs vakarienės, slidinėjimo kelionės, žvakės prie židinio. Ji kėlė jas atvirai kol aš dar buvau jo žmona.
Išdavystė perdegino kaip ugnis. Bet jei jie manė, kad sulūšiu, jie klydo. Aš paėmiau skausmą ir pavertėu jį stiprybe. Teisme jo neištikimybė buvo mano ginklas. Galiausiai gavau namus, pusę jo santaupų ir malonumą žinoti, kad jis turės pradėti iš naujo. Jis atėmė pasitikėjimą. Aš pasiėmiau tai, kas man priklausė.
Pradėti iš naujo buvo sunku. Bet gyvenimas atlygina ištvermingiems.
Po metų sutikau Dovydą.
Jis buvo viskas, ko Lukas nebuvo. Šiltas. Dėmesingas. Jis niekada neapsimetė, kad mano jausmai per daug.
Sukūrėme gyvenimą. Tikrą, o ne iliuziją
