Ar tu visai išprotėjusi? Vaiką gimdyti, kai tau jau beveik penkiasdešimt! Su kuo tu galvoj? barė mane giminaičiai telefonu.
Man keturiasdešimt šešeri. Prieš mėnesį gimdžiau dvynius berniuką Dovydą ir mergaitę Gabiją. Negaliu perteikti žodžiais, ką užjaučiu, kai žiūriu į savo mažuosius. Laimė, džiaugsmas, ašaros, šilės krūtinėje visas išsiplėtęs nuo jausmų.
Bet nei mano motina, nei sesuo neatvyko net į išrašymą. Vyro šeima taip pat ignoravo mūsų vaikų gimimą. Ir viskas dėl mūsų amžiaus.
Anksčiau niekad nesvajojau apie vaikus. Buvau jauna, leidau laiką be rūpesčių klubai, šokiai, naktiniai išsiūlimai. Ko dar reikia jaunai mergaitei? Kokteilių, garbinimo, linksmybių. Širdis dainavo nuo laimės.
Bet būnant dvidešimt dviejų sutikau Martyną. Gražuolis su barzda, akiniais ir nuostabiausiais pokštais. Už juo bėgiojo merginos eilėmis, bet jis pasirinkė mane. Tiesą sakant, tai pakėlė mano pasitikėjimą savimi. Martynas turėjo butą, automobilį, šeimos įmonę. Jo tėvai valdė kelias drabužių parduotuves Vilniuje ir uždirbo nemažai.
Maniau, kad radau savo prince ant balto žirgo. Martynas mano bilietas į laimingą, bekūstį gyvenimą. Svajojau apie vestuves, gražią suknelę, medaus mėnesį Turkijoje.
Tač, Martynui tai buvo tik laikinas romanas. Gyvenau pas jį mėnesį, kol vieną dieną, kai buvu manikiūro salone, jis pakeitė spynas ir išmetė mano daiktus. Viskas, ką išgirdau Mes esame iš skirtingų pasaulio, tu man netinki. Lyg aš būčiau batas be poros!
Nuo šito sąmyšio labai nusiminau. Netekau penkiolikos kilogramų, atrodžiau kaip šešėlis. Plaukai krito, teko nešioti perukus. Sveikata atsiliepė staigus svorio metimas paveikė mano moteriškumą. Teko operuotis, gerti vaistus, net gydytis žolelėmis. Veltui.
Todėl nusprendžiau sutelkti dėmesį į karjerą. Mėgau gaminti manikiūrus, tad tapau profesionalia nagų meistre. Klaidžiojau tarp klientų, užsidirbdavau gerai. Paėmiau paskolą ir nusipirkau nedidelį dviejų kambrasis butą Kaune. Vėliau sutaupiau ir automobiliui. O trisdešimt trečiais atidariau savo grožio saloną. Su manimi dirbo dar dvi merginos.
Prieš dvejus metus sutikau Rimantą. Jis dirbo netoliese ir atsitiktinai užejo į saloną smulkiems pinigams. Ir tada vėl pajutau meilę. Greit pradėjome gyventi kartu, susituokėme. Žinoma, norėjome vaikų.
Nieko neišeidavo dėl mūsų amžiaus. Todėl nusprendžiau eiti dirbtinio apikvėjimo keliu. Meldžiau Dievą, kad suteiktų man vaiką, kad taptų geriausia motina.
Ir Dievas išgirdo mano melsmus. Gimdžiau du sveikus vaikus, gimdymas buvo lengvas.
Ar tu išprotėjai? Kok vaikai tokiam amžiuje? Ar tu bent galvojai? rėkė mano motina telefonu.
Dieve, aš jau netrukus tapsiu senelė, o tu vaikų gimdai? Tu jau per vėlai! klykavo sesuo.
Niekas iš šeimos mūsų nepalaikė. Prie gimdymo namų laukė tik Rimantas ir fotografas. Padarėm kelias nuotraukas ir nuvažiavom namo.
Vaikams jau mėnesis. Nei motina, nei sesuo nenori užsukti. Sako, kad aš juos sugėdinau visam miestui. Kad neturėjau teisės gimdyti tokiam amžiuje.
Bet ar aš kaltė, kad norėjau šeimos? Ar tai toks nuodėmė?
Šiandien, žiūrėdamas į savo dvynius, žinau vieną jie yra mano didžiausia laimė. Ir nieko nereikia gailėtis.
