„Kokie gražūs senoviniai vardai tiktų berniukams dvyniams?“ — šis paprastas klausimas netikėtai pakeitė visą mūsų šeimos vakarą… 💔
Tą sekmadienį sėdėjome pas močiutę senoje medinėje virtuvėje, kur vis dar kvepėjo obuolių pyragu ir ramunėlių arbata. Už lango tyliai lijo, o mano dukra Austėja laikė rankas ant savo dar visai nedidelio pilvo.
Ji laukėsi dvynių.
Visi šypsojosi, sveikino, juokavo… kol mano vyras netikėtai paklausė:
— Na, ar jau sugalvojote vardus?
Austėja nuleido akis.
— Dar ne… Norėjau kažko seno, tikro… vardų su prasme.
Močiutė tada labai tyliai padėjo puodelį ant stalo. Ta tyla buvo tokia sunki, kad net laikrodis ant sienos atrodė pradėjo tiksėti garsiau.
— Jei būtų du berniukai… — ji pasakė drebančiu balsu, — pavadinčiau juos Jonu ir Motiejumi.
Mes visi nustėrome.
Tai buvo vardai jos dviejų brolių, kurie vaikystėje žuvo per gaisrą kaime. Apie juos mūsų šeimoje beveik niekada nebuvo kalbama. Tik senose nuotraukose stovėjo du rimti berniukai baltais marškiniais.
Močiutė staiga pravirko.
Pirmą kartą per daugelį metų.
— Aš visada bijojau net ištarti jų vardus… bijojau, kad pradės skaudėti iš naujo, — sušnabždėjo ji. — Bet žmogus gyvas tol, kol kažkas prisimena jo vardą…
Tą vakarą niekas daugiau nebevalgė pyrago.
Mes tiesiog sėdėjome kartu ir klausėmės jos prisiminimų.
Apie du brolius, kurie bėgiodavo basomis po lietų.
Apie jų juoką.
Apie paskutinę dieną, kai ji juos matė.
O po kelių mėnesių gimė du berniukai.
Jonas ir Motiejus. ❤️
Kartais vardas — tai ne tik gražus skambesys.
Kartais tai meilė, kuri išgyvena net didžiausią skausmą.
O kokie senoviniai vardai jums atrodo patys gražiausi dvyniams? 👶👶
