**Pensės dienoraštis: Mokymasis gyventi sauš**
Kai paskutinį kartą išėjau iš savo darbo kabineto po trisdešimties metų karjeros, mane apėmė keistas jausmas. Viena vertus, didžiulė džiaugsmo banga, lyg būčiau išsilaisvinęs. Kita vertus gėdingas tuštumas. Tarytum viskas, kas sudarė mano gyvenimo pagrindą, staiga sugriušo. Nebėra pabudimo anksti ryte, skubėjimo, el. laiškų, kuriuos reikia perskaityti, ar kamščių, kuriuos reikia pakęsti. Argi ne svajonė? Tačiau po kelių savaičių tyla tapo slegianti. Pradėjau galvoti: *O kas dabar? Kas aš esu, jei nebėra kolegos, viršininko, mašinos rato?*
Pirmas dijas užsikabinau į namų ruošą: valymą, virimą, tvarkymą, skalbinius. Tačiau labai greitai supratau, kad ne dėl to laukiau pensijos. Tas nerštymas neužpildė tuštumo, tik jį pabrėžė. Jausdavausi atstumta, tarsi senas, pamirštas baldų kūrinys.
Vieną rytą, laikydama puodelį aršaus arbatos, atsisėdau prie lango. Pirmą kartą ilgai laiko be skubėjimo. Medžių šakelės švelniai suptos vėjo, saulės spinduliai veržėsi pro debesis, žvirblių čiulbesys Ir staiga supratau: *Gdaliu gyventi tiesiog būti.* Ne dėl kitų, ne dėl atlyginimo ar darbo užduočių. Tiesiog dėl savęs.
Išsitraukiau knygą, kuri mėnesius gulėjo ant nakties staliuko. Skaičiau lėtai, mėgavausi kiekvienu žodžiu, kiekvienu gurkšniu karštos arbatos. Tai buvo grįžimas prie tos užmirštos, kuri kadaise svajojo rašyti, skaityti, mokytis. Mėgstamų romanų skaitymas tapo ne tik užsiėjimu tai buvo atgimimas.
Pamažu vėl ėmiau vaikščioti. Iš pradžių sunku, kojos sunkios, kvėpavimas trumpas. Tačiau diena po dienos tai tapo lengviau. Parko suolelis mano prieglobstis, ežero takai kelias į vidinę ramybę.
Sužinojau paprastą tiesą: laikmė slypi mažuose dalykuose. Šiltas apdangalas vakare, obuolių pyrago kvapas, pokalbis telefonu su drauge Aldona, mezgimo virbalų džingsėjimas prie senos dainos. Dabar darau tai, ko noriu, o ne tai, ką privalau. Be kaltės. Be poreikio kam nors įrodinėti.
Mano vaikai kartais pajuokauja: *Mama, tu visą dieną sėdi uždaroj?!* Taip ir pirmą kartą man. Visą gyvenimą mane apibrėžė kiti: duktė, žmona, motina, kolegė Šiandien aš esu tik aš pati. Ir tai nepaprasta, saldžiausia prabanga.
Pradėjau vesti dienoraštį, kur užsirašau mintis, troškimus, naujus receptus. Kartais rašau prisiminimus savo anūkams. Arba sau, tais dienomis, kai vėl užklimpė nerimas.
Daugiau nebijau senatvės. Išmokau aistu gražumą kasdienybėje. Jei šie žodžia paliečia ir tave, prisimink: pensija nėra pabaiga. Tai naujas skyrius, kurį gali rašyti taip, kaip nori. Leisk sau būti laimingu. Leisk sau pagaliau gyventi sau.
