Kai išėjau į pensiją, prasidėjo problemos. Šešiasdešimt metų ir pirmą kartą gyvenime jaučiu, kad nebelikau niekam: nei savo vaikams, nei anūkams, nei buvusiam vyrui, juo labiau visam pasauliui.
Kūnu esu čia. Vaikštau gatvėmis, nueinu į vaistinę, perku duoną, šluoju kiemelį po savo langu. Bet viduje tuštuma, kuri kas rytą vis gilesnė, kai nebeturiu bėgti į darbą. Kai niekas manęs nebešaukia paklausti: Mama, kaip laikaisi?
Gyvenu viena. Jau seniai. Vaikai suaugę, turi savo šeimas ir gyvena kitur: sūnus Barselonoje, duktė Sevilijoje. Anūkai auga, bet aš jų beveik nepažįstu. Nematau, kaip jie eina į mokyklą, megztu jiems šalikus, nepasakoju vakarienei pasakų. Niekas manęs nebekviečia aplankyti. Nė karto.
Vieną dieną paklausiau dukters:
Kodėl nenori, kad atvažiuočiau? Galėčiau padėti su vaikais
Ji atsakė ramiu, bet šaltu balsu:
Mama, tu pati žinai… mano vyras tavęs neiškenčia. Visur kišiesi ir turi savo būdų
Tai buvo smūgis širdžiai. Jausmas, lyg būčiau pažeminta, supykusi, sužeista. Nesistengiau kištis, tik norėjau būti šalia. Bet žinia aiški: Nesitikima tavęs. Nei iš vaikų, nei iš anūkų. Tarsi būčiau ištrinta. Net buvęs vyras, gyvenantis netoliese, niekad nesusiranda laiko pamatyti. Kartą per metus gaunu šaltą Kalėdų žinutę, lyg tai būtų malonė.
Išėjusi į pensiją galvojau: pagaliau laikas sau. Megsiu, eisiu į rytinius pasivaikščiojimus, lankysiu tapybos kursus, apie kuriuos svajojau. Bet vietoj džiaugsmo atėjo nerimas.
Pirma pasirodė keisti simptom
