Prisimenu 1996-ųjų žiemą. Man buvo kokie septyneri. Už lango spaudė toks šaltis, kad langų stiklai buvo pasidengę storais ledo raštais, o kambaryje šildė tik senas, dūzgiantis radiatorius.
Mano klasės draugė Simona šventė gimtadienį. Jos tėtis dirbo „tolimųjų reisų vairuotoju“ – tais laikais tai skambėjo beveik kaip „kosmonautas“. Užėjus į jų butą, mane ištiko šokas. Svetainėje stovėjo didžiulis, blizgantis, spalvotas televizorius su pulteliu, o šalia jo – magiškas daiktas: vaizdo magnetofonas (VCR).
Bet didžiausia prabanga laukė ant stalo. Ten, didelėje krištolinėje vazoje, gulėjo… apelsinai ir bananai. Ne du, ne trys. Visa krūva. Ir dar – maži sulčių pakeliai su šiaudeliais kiekvienam vaikui.
Vaikystėje man atrodė, kad Simona gyvena pilyje. Man atrodė, kad turėti namuose vaizdo kasetę su „Liūtu Karaliumi“, nuosavą mobilųjį telefoną (kurį jos tėtis nešiojo prie diržo kaip kokį ginklą) ir bananų bet kurią savaitės dieną yra pasiekiama tik išrinktiesiems. Tikriems turtuoliams. Šventiesiems.
Grįžęs namo paklausiau mamos: „Mama, o kodėl mes neperkame apelsinų dėžėmis?“ Mama nusišypsojo, paglostė man galvą, bet jos akyse pamačiau trumpą, gilų liūdesį. Šiandien aš tą žvilgsnį suprantu. Tai buvo kartos, kuri bandė tiesiog išgyventi, skausmas.
⏳ Praėjo trisdešimt metų…
Šiandien aš sėdžiu savo virtuvėje. Ant stalo stalčiuje mėtosi trys seni išmanieji telefonai, kuriais niekas nebesinaudoja. Kampe stovi robotas dulkių siurblys, kurį valdau balsu. Šaldytuve genda pusiau suvalgytas bananas, nes vaikai užsinorėjo kažko kito.
Visi tie dalykai, kurie man vaikystėje atrodė kaip nepasiekiama kosminė prabanga – egzotiniai vaisiai, asmeninis kompiuteris, galimybė paskambinti vaizdo ryšiu į kitą pasaulio kraštą, netgi paprasčiausi picos užsakymai į namus – šiandien tapo tokia nuobodžia kasdienybe, kad mes jų net nepastebime.
Mes tapome „turtuoliais“, apie kuriuos svajojome vaikystėje. Mes turime viską, ko trūko mūsų tėvams.
Bet paradoksas tame: kartu su ta nepasiekiama prabanga kažkur dingo tas nerealus, magiškas džiaugsmas. Tas jausmas, kai vienas apelsinas, pasidalintas į keturias dalis Kūčių vakarą, kvepėjo visa visata. Kai laukimas buvo saldesnis už patį turėjimą.
Šiandien mes turime visus pasaulio daiktus, bet kartais taip trūksta tos pilkos svetainės, mamos rankų šilumos ir to tyro, vaikiško tikėjimo, kad laimė matuojama bananų skaičiumi vazoje.
O kas jūsų vaikystėje atrodė kaip „tik turtingiesiems“, o šiandien tai turite kiekvienas iš jūsų? Pasidalykite komentaruose, sugrįžkime į tuos laikus kartu… ✨👇
