Na, imk! Veltui aš tave klausiau! rėkė nepažįstama mergina.
Aš auginu dukrelę, kurią pagimdė mano vyro meilužė. Taip, jūs viską teisingai perskaitėte. Kas nors pagalvos, kad esu ne visai sveiko proto moteris ir man reikia gydytis. Tačiau prašau išklausyti mano išpažintį iki galo.
Tuo metu buvo 2005-ieji, mes su Aleksu turėjome šeimą ir privačią verslą. Mylimasis turėjo keletą maisto prekių parduotuvių, prekes veždavo iš Lenkijos, Italijos, Vokietijos. Jo darbas leido man nedirbti ir visiškai pasinerti į namų ruošą. Be to, tada mes turėjome sūnų Mikutą, penkerių metų. Aš visa save atidaviau sūnaus auginimui ir namų ūkiui. Aleksą namie visada laukdavo naminiuose puoduose virti barščiai, virtiniai, balandėliai. O kaip be idealios tvarkos?
Tačiau viskas sugriuvo tą prakeiktą vakarą. Grįžtame namo iš svečių pas draugus, sūnus jau miego mašinoje. Prieinant prie namo, pastebėjau, kad Aleksas pradėjo nerimauti. Prie vartų stovėjo jauna mergina ir laikė rožinį gultinuką. Tik išlipus iš mašinos, ji pribėgo prie vyro:
Na, imk! Veltui aš tave klausiau ir nepadariau aborto!
Žiūrėjau į tą merginą kaip įkalta. Aleksas taip pat nesuprato, kas vyksta.
Aš jos nenoriu nei matyti, nei girdėti! Nedrįsk man net skambinti ir nieko sakyti dukrai!
Keletą minučių stovėjau šaltyje, smarkiam pūgą. Kai kurie kaimynai jau žiūrėjo iš langų į triukšmą ir stebėjo mus. Tik Aleksas tylėjo ir laikė rankose tą rožinį gultinuką.
Eime, nereikia stovėti šaltyje. Namie viską paaiškinsiu
Paaiškėjo, kad ta mergina buvusi mūsų darbuotoja, kuri prieš metus išėjo iš darbo. Ir jūs jau atspėjote, kokia buvo priežastis.
Ir ką mes su ja darysime? tyliai paklausė Aleksas, atsargiai paguldęs mergaitę ant lovos miegoti.
Kaip ką? Auginsime. Tai gi tavo dukra.
Susitariau su gydytojais už kyšį vokelyje, kad įrašys man netikrą antrą nėštumą į medicininę kortelę. Mergaitę pavadinome Giedre. Aš jai nepykau ir neturėjau jokių kitų neigiamų jausmų. Tiesiog supratau, kad kūdikis niekuo nekaltas. Už ką man nekęsti dviejų mėnesių kūdikio?
Labai ilgai negalėjau atleisti Aleksui išdavystės. Lankėmės pas psichologą ir net galvojome apie skyrybas. Tačiau žinote, laikas gydo. Pamačiau, kad vyras tikrai gailisi savo nuodėmės, stengiasi atgauti pasitikėjimą. Tikėkit, aš jam neatleidau per vieną dieną tam prireikė metų ir mėnesių.
Mūsų sūnus Mikutas mylėjo Giedrę be galo. Vis su ja žaisdavo, vaikščiodavo su vežimėliu pasivaikščioti, didžiavosi draugams, kokia graži sesutė. Ir niekada niekam neleisdavo Giedrės įžeidinėti.
Praėjo 18 metų. Giedrė užaugo ir tapo tikra Alekso kopija. Net nosį raukia taip pat, kai nori čiaudėti. Aš ją vadindavau savo gimtąja dukra. Nors kai kurie kaimynai iki šiol mėgsta apkalbinėti ir žvilgtelėti šoniniu žvilgsniu, kai mes su Giedre einame pro kiemą.
Prieš savaitę dukrai buvo šventė pilnametystė. Nusprendėme pirmiausia švęsti šeimos rate, o po to Giedrė išvyko su draugais į kavinę. Atvyko uošviai, mano tėvai, Giedrės krikštatėviai. Ir staiga pasirodė nauja svečia Giedrės motina.
Ko čia atėjai? per dantis tare Aleksas ir išvedė ją už vartų.
Kaip ko? Aš atvažiavau pas savo dukrą. Kur Violeta?
Jos vardas ne Violeta, o Giedrė. Ko tu nori?!
Dieve, negalėjote geresnio vardo jai pasirinkti? Na, aš atvažiavau, atvežiau jai dovanų. Kosmetika, naujas telefonas. Kur ji?
Klausyk, ji turi tėvus. O tu tuščia vieta. Prisiminė apie dukrą tik po 18 metų? Kur tu buvai anksčiau?
Tau koks skirtumas, kur aš buvau? Aš išvis jus į teismą iškelsiu!
Dink iš čia ir daugiau čia nosies nekišk. Kitaip iškviečiu policiją.
Aleksas išvijo tą merginą. O tada aš supratau, kad mūsų šeimą niekas ir niekas nesugriaus. Juk mes esame pasiruošę vieni kitus ginti ir mylėti. Vis dėlto Aleksas yra nuostabus tėvas, ir aš džiaugiuosi, kad vaikai turi tokį tėtį.
O ar jūs galėtumėte priimti svetimą vaiką, kaip tai padarė mūsų skaitytoja?
