Šiandien įsirašau į dienoraštį, nes ši istorija manęs nepalieka ramybėje.
Turgaus aikštė Vilniaus apylinkėse visada buvo triukšminga, lipni ir per didelė tokiai tyliai, mažytei mergaitei kaip Emilija Petrauskaitė. Vasaros saulė kaitino žvyrą, o oras virto tirštu ir šviesiu. Atrakcionai dundė už mėsos paviljonų, pardavėjai šaukė saldžiosios spurgos ir kuponų pasiūlymus, o iš pagrindinio paviljiono skambėjo tolimas plaktuko garsas. Ten, pačioje renginio širdyje, aš praleidau šį epizodą aštuonmetė Emilija nebuvo ištarusi nė žodžio nuo praėjusių metų lapkričio, nuo tos dienos, kai ūkyje pasirodė du uniformuoti pareigūnai, o jos pasaulis subyrėjo į tūkstančius skeveldrų. Jos mamos, pareigūnės Onos Petrauskienės, nebėra. Žuvo tarnybos metu, rašė laikraščiai, palikdama jokių, net menkiausių, viltų. Nuo tada Emilijos balsas išnyko, pasislėpęs kampelyje jos kūno, kurio ji pati negalėjo surasti.
Bet tą rytą Emilija pabudo nuo stipresnio skausmo krūtinėje nei įprasta. Ji tuoj pat nuėjo prie apsidrėbusio stiklinio indo, kurį būdama maža pripildė monetų. Dešimtcentės gimtadienio dovanos, keturi eurai už išparduotą limonadą, sidabrinės monetos, kurias mama joskiems slaptai įdėdavo kaip prizus. Ji perskaičiavo juos du kartus: penkiasdešimt du eurai ir šešiolika centų. Stipriai suspaudė lobį kuprinėje ir laukė prie durų.
Rūta, jos moters žmona, bandė ją atkalbėti: Emilija, mieloji, tau nereikia eiti į tą aukcioną, tarė ji, stovėdama ant kelių, su pavargusiais akimis, kurie kažkada buvo tokie gyvi. Ten nėra to, ko tu ieškai. Gal geriau iškepsime blynų, gerai? Bet Emilija papurtė galvą, jos žvilgsnis kabojo prie Rūtos žiedo, kuris blizgėjo rytų šviesoje. Dabar auksinis žiedas atrodė netinkamas, per didelis jos drebantiems pirštams. Nerijus, Emilijos patėvis, liko į šalį, žaisdamas su telefonu ir stengdamasis neatrodomi nervingas. Jis nežinojo, kaip jai padėti po laidotuvių, nebent pasakydavo kažką panašaus į: Pirmyn, Emilija, tu turi judėti pirmyn, kitaip negalėsi gyventi. Kartais ji jo nekentė dėl to. Tačiau kartais net neturėjo jėgų nekęsti. Jie išvažiavo tyloje, Rūtos subjaurota Subaru atšoko kaimo keliu, kiekviena duobė asfalte trūkčiojo Emilijos rankas. Kai jie atvyko į stovėjimo aikštelę, Rūta palinko ir sušnibždėjo: Kad ir kas nutiktų, aš tave myliu, gerai? Emilija pažėlė į savo kelius, o galinės durys su trenksmu užsidarė. Turgaus aikštės oras iškart ją apėmė: spurgų, šieno, prakaito ir saulės įkaitinto metalo kvapas.
Paviljone žmonės spie
