Moteris buvo paleista sąlygine laisve po to, kai atliko bausmę už savo sūnų; šis pardavė namą ir net neleido jai įeiti.
Vera Didžiulienė sustojo prie pažįstamos mažos vartų grotelės, atsiremė į kaltinę tvorelę. Bėgo iš autobuso kaip pamišėlė ir dabar jau neturėjo jėgų. Pamatęs pilkšvai mėlyną dūmą kylantį iš kaminos, užsikabino už krūtinės: širdis mušė taip stipriai, kad atrodė, jog iššoks iš krūtinės. Nepaisant vėsaus oro, jos kakta buvo apipilta prakaito. Nusišluostė rankove, tada ryžtingai pastūmėjo vartelius.
Patyręs akis iškart pastebėjo, kad sandėliukas buvo suplaktas. Jos sūnus jau seniai nerašė, bet jis ne melavo: tėviški namai buvo prižiūrėti, kaip ir žadėjo. Vienu šuoliu įlipo ant verandos laiptų, pasiruošusi apkabinti savo brangų Algirdą.
Bet duris atvėrė svetimas, niūrus vyras, ant peties užmestas virtuvės šluostėlis.
Ko jūs norite? užkarto klausė jis, ją įžiūrėjęs.
Vera Didžiulienė sustingo.
O kur Algirdas?
Vyras nervingai nubrozdavo smakrą, žiūrėdamas į ją be jokio mandagumo. Ji pasitraukė nuo jo žvilgsnio, suprasdama, kaip atrodo: senas paltas, nusidėvėję batai, dėmėta rankinė skurdo apranga. Bet gi ne iš pasivaikščiojimo grįžta, kai išėjai… vasarą buvo išvežta, o dabar jau vėlyvas ruduo: ant jos buvo tik kalėjimo drabužiai.
Algirdas yra mano sūnus. Kur jis? Ar jis sveikas?
Svetimšalis pečiais patraukė.
Turbūt taip. Jūs turėtumėt geriau žinot. Jau ruošėsi duris užverti, bet sustojo. Algirdas Didžiulaitė?
Ji greitai linktelėjo. Vyro akyse atsirado supratingumo.
Jis pardavė man šituos namus prieš ketverius metus. Įeikite, jei norite…
Ne, ne! Vera Didžiulienė mosavo rankomis ir vos nenukrito nuo laiptų. Gal galėtumėt pasakyti, kur jį rasti?
Vyras purtė galvą. Ji nusisuko link vartų. Galėtų nueiti pas draugę Dalią, bet ši buvo didelė pletkų pradininkė: užpildytų ją keiksmažodžiais. O motinos širdis jautė, kad kažkas blogo nutiko jos sūnui.
Lėtai žengdama link autobuso stotelės, paskendo tamsiuose mintyse. Kas gi nutiko? Algirdas buvo toks pasitikintis… Prieš ketverius metus, jis pasikliavo “draugu” ir įsivėlė į sukčiavimą. Jei Vera Didžiulienė nebūtų apsiėmusi jo kaltės, jis būtų sulaukęs daug ilgesnės bausmės. Ją, seną moterį, nuteisė vos penkeriems metams. Prieš tris dienas ją paleido dėl gero elgesimo ir net sumokėjo už bilietą.
Sėdėdama ant betoninės suolo, tyliai murmėjo:
Kur tave ieškoti, mažutei?
Ašaros užgimė akyse. Širdis smarkiai susikrėtė, kai prieš trejus metus nustojo jos sūnaus laiškai. Dabar jos baimės atrodė patvirtintos: jis net pardavė namą. Nusišluostė veidą nosine.
Staiga prieš ją sustojo juodas automobilis. Tas pats niūrus vyras, naujasis namų šeimininkas, jai padavė popierėlį:
Radau šį adresą dokumentuose. Jei norite, galiu jus nuvežti į miestą.
Ji paėmė lapą lyg gelbėjimosi ratą.
Ačiū, sūnau, nesijaudink; susitvarkysiu. Atgavusi drąsą, nukreipė žingsnius link seno, artėjančio autobuso.
Pusvalandis drebančio kelio, nerimo ir pasimetimo mieste: pagaliau ji stovėjo prie įėjimo, trečiame apleisto pastato aukšte. Keletą kartų nuspaudė domofoną ir sulaikė kvapą. Jai atvėrus, turbūt praneš kokia siaubinga naujiena. Ašaros tekėjo nesustodamos.
Kai duris atsivėrė, jos džiaugsmas neturėjo ribų: sumaišytas, truputį girtas, bet gyvas jos Algirdas! Pradėjo verkti ir norėjo jį apkabinti, bet jis nei kiek neatrodo laimingas. Atitraukėsi, palikdamas duris prasiverusias:
Kaip tu mane radai?
Sukonfunduota jo šaltu pasveikinimu, nežinojo, ką atsakyti. Algirdas ją apsuko ir nustūmė link laiptų:
Atsiprašau, mama, bet tu negali įeiti. Gyvenu su moterimi, kuri nekenčia buvusių kalinių. Susitvarkyk pati, aš neturiu nei cento.
Vera bandė kalbėti apie namų pardavimo pinigus, bet duris užsidarė lyg šūvis į širdį. Daugiau neverkė. Nuleidusi galvą, leidosi žemyn. Dalia buvo teisi: užaugino niekšą. Turėjo pripažinti ir išklausyti jos priekaištus, be stogo virš galvos.
Grįžusi į miestelį, likimas ją dar labiau nubaudė: Dalia mirė prieš šešis mėnesius; jos namuose dabar gyveno beveik svetimi anūkai. Po smulkų lietų, ji prisiglaudė autobuso stotelėje, galvodama apie ateitį.
Automobilio priekiniai žibintai ją nustebino: tas pats vyras, naujasis namų šeimininkas, ją pašaukė:
Įlipk, visai peršlapi!
Ji atsisakė verkdama: neturėjo kur eiti, o šis svetimšalis buvo toks rūpestingas. Jis ją beveik prievarta įsodino į mašiną.
Jie kalbėjosi. Vera papasakojo savo kartą istoriją, tik apie sūnaus lankymą tylėjo dėl gėdos. Vairuotojas Andrius jai pasiūlė pasilikti pas jį, bent kuriam laikui. Taip Vera Didžiulienė grįžo į savo senus namus, kurie dabar priklausė Andriui. Ir pasiliko.
Andrius dirbo nuo aušros iki sutemų: turėjo sparčiai augančią lentpjūvę; ji rūpinosi namais: val
