Rytas mažame pajūrio kaimelyje, kur vėjo nugairinti mediniai nameliai stovi išsidėstę palei akmenimis grįstus keliukus, buvo toks tylus, kad atrodė, jog net jūra užgniaužė bangas. Saulė vos prasiskverbė pro rūką, kai Petras, sunkiai kilnodamas kojas, atsistojo nuo klibančios kėdės namelyje ir nušlubčiojo per šaltą virtuvę užkaisti vandens arbatai. Jo žingsniai skambėjo tarsi gedulingas maršas – lėti, pavargę, su skausmingu drebuliu. Tačiau šį rytą jo krūtinėje ruseno trapus jaudulys – juk tai jo devyniasdešimtasis gimtadienis, diena, kuri turėjo būti pilna gyvybės ir šilumos.
Jis užsimovė seną, rankomis megztą vilnonį megztinį su išblukusiais žaliais raštais – tą patį, kurį vilkėdavo, kai vasarą sulaukdavo anūkų šūksnių ir šypsenų. Žvelgdamas į savo atvaizdą sudaužytame veidrodėlyje ant sienos, Petras pajuto, kaip laikas tarsi vagis iš jo pavogė viską. Dar vakar, regis, kieme aidėjo vaikų juokas, anūkai gainiojo vėjo blaškomą kamuolį tarp pušų, o dabar – tik tyla, šalta ir negailestinga.
Namuose tvyrojo mirtina tyla, kuri draskė sielą. Ant stalo stovėjo dubuo su vakar keptais pyragėliais – Petras juos ruošė drebančiomis rankomis, vildamasis, kad kas nors vis dėlto pasirodys ant slenksčio. Bet telefonas nesuskambo, nei vienas balsas neišsklaidė šios stingdančios ramybės. Senas laikrodis ant sienos tarsi tyčiodamasis skaičiavo valandas: aštunta… devinta… dešimta… Petras, vos vilkdamas kojas, prisiartino prie lango, įsispitrijo į rūke paskendusį kelią, trokšdamas išvysti bent šešėlį – gal mašinos žibintus, gal artėjančią figūrą. Dar prieš keletą metų šią dieną namai drebėjo nuo sveikinimų, apkabinimų ir šurmulio. Sūnūs spausdavo jo petį, anūkai tempdavo už rankos, kviesdami prie jūros mesti akmenukų į bangas.
Bet šeima išsibarstė tarsi smėlis vėjyje: vieni išplaukė ieškoti laimės už jūrų, kiti paskendo darbuose, treti tiesiog pamiršo kelią namo. Petras suprato, kad gyvenimas keičiasi, kad niekas neprivalo stovėti šalia amžinai. Tačiau būtent šią dieną, kai devyniasdešimtmetis svoris užgulė jo pečius, jis laukė – laukė taip, kaip žvejas laukia laivo audroje, kaip motina meldžiasi už dingusį sūnų.
Vidurdienį vienatvė tapo nepakeliama, tarsi švinas būtų užpildęs jo krūtinę. Drebančiomis rankomis jis nusprendė išeiti į kiemą – seni sąnariai rėkė iš skausmo, o širdį graužė tuštumos liepsnos. Kadaise klestėjęs daržas dabar stovėjo apleistas, užžėlęs piktžolėmis, o vienintelis likęs ąžuolas liūdnai šnarėjo vėjyje. Petras prisiminė, kaip čia kadaise aidėjo gyvenimas: sūnūs statė smėlio pilis, anūkai šokinėjo per šakas, o jis pats, dar stiprus, pasakojo jiems istorijas apie audringas jūras ir jaunystės nuotykius.
Diena tęsėsi tarsi begalinė kančia. Kai saulė ėmė grimzti į jūrą, Petras grįžo į vidų ir užkaitė virdulį – rankos drebėjo ne tik nuo šalčio, bet ir nuo suvokimo. Niekas neatėjo, niekas nepaskambino. Gal jie pamiršo, gal jiems nerūpi, gal mano, kad senam žmogui jau nebereikia švenčių. Jis bandė teisinti juos mintyse, bet širdis šaukė kitaip: žmonės per dažnai atideda tai, kas svarbu, galvodami, kad laiko dar yra. O laikas, tas negailestingas vagis, išslysta tyliai ir neatšaukiamai.
Staiga vakaro tamsoje pasigirdo beldimas į duris – toks netikėtas, kad Petras vos neišmetė puodelio iš rankų. Skubiai pastūmęs virdulį į šalį, jis nuskubėjo prie durų, širdis daužėsi tarsi audros blaškomas laivas. Ant slenksčio stovėjo kaimynė – Marija, jauna moteris, neseniai atsikrausčiusi į šį kaimą. Jos rankose buvo maža dėžutė, apvyniota raudonu kaspinu. „Labas vakaras, pone Petrai… Aš… atsiprašau, kad taip vėlai, bet juk šiandien jūsų gimtadienis, tiesa?“ – tarė ji, vos tramdydama drovumą.
Petro gerklėje įstrigo gumulas: kažkas prisiminė. Ne sūnūs, ne anūkai, o svetima moteris, kuri pro langą pastebėjo jo vienišą siluetą ir pajuto, ką reiškia devyniasdešimt metų pragyventi be artimųjų šilumos. Jis tyliai linktelėjo, mostu kviesdamas ją vidun. Marija padėjo dėžutę ant stalo – viduje buvo mažas tortas su vieniša žvake ir atvirukas su užrašu „Ilgiausių metų“. Ji nedrąsiai šyptelėjo: „Pamaniau, kad jums reikia bent truputėlio šventės.“
Petras pajuto, kaip akys pritvinko ašarų – nebe iš skausmo, o iš netikėto palengvėjimo. Drebančiomis rankomis jis atvožė dėžutę, pažvelgė į tortą ir mintyse išvydo savo sūnus, anūkus – jie gyvena kažkur toli, kvėpuoja, bet taip ir neatėjo. Gal pritrūko laiko, gal jėgų sugrįžti ir pažvelgti į jo pavargusias akis. Bet jis nebenorėjo jų teisti. Jie nepaskambino, gal pamiršo, gal bijojo. O jis – rado savyje jėgų ištverti, kol dar plaka jo širdis.
Kai Marija išėjo, Petras prisitraukė degančią žvakę artyn, jos maža liepsna šildė jo sušalusį veidą. Jis užsimerkė, ir ašaros tyliai nuriedėjo – šią ilgą dieną jis kovojo su vienatve, kuri grasino jį praryti. Bet paskutinę akimirką įvyko stebuklas: nepažįstama moteris atnešė jam šviesą, ir tai buvo galingiau už visus rytinius apsimetinėjimus, kad jam viskas gerai. Žvakė degė trumpai, bet jos šiluma prasiskverbė pro tamsą, kuri buvo apgaubusi jo sielą.
Taip Petras liko vienas savo devyniasdešimtajame gimtadienyje – bet jau nebe toks palūžęs. Jis suprato, kad kartais užtenka vieno mažo gesto, vieno svetimo žmogaus dėmesio, kad vėl užsidegtų viltis. Ir nors sūnūs bei anūkai neatėjo, gyvenimas jam įteikė skaudžią, bet stiprią pamoką: net giliausioje tamsoje galima rasti šviesą, jei kas nors išdrįsta įžiebti bent vieną mažą liepsnelę.
